RUDENIO GĖRYBĖS

Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;
O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut
Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia.
Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo
Irgi senystę jau graudena kailinius imtis.
Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia,
O kitus atšilt į stubą ragina lįsti
Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt.
   Žemė su visais pasaliais įmurusi verkia, 
Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko. 
Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą, 
Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu.
Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai 
Irgi žemes biaurias išplėšdams teskina šmotais. 
Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos, 
O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia. 
Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia 
Ir biaurius purvus kaip tašlą mindami minko.
   Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, 
Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, 
Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? 
Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom,
Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam, 
Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas. 
Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos, 
Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška. 
Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė 
Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo, 
Vislab, kas linguodama ik debesų pasikėlė 
Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė, 
Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis. 
Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi, 
Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo.
   Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka, 
Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra. 
Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė 
Ir lizdelyj nei lopšyj čypsėdama verkė 
Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės 
Ir savo peną be momos skraidydama gaudė, 
Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė, 
Kad jos nei žagarai sausi siūbuodami barška.
Ten, kur meškins ant kelmų bites kopinėjo, 
O meška vaikus glūpus murmėdama žindė;
Ten, kur briedžiai draskančių vilkų nusigando, 
O vilkai savo veislę kaukt ir plėšt pamokino;
Ten, kur vanags su vaikais daug sulesė vištų, 
Ir varnai pulkais žąsyčius pavogė mūsų, - 
Ten, žiūrėkit, ten džiaugsmai taipo pasidėjo, 
Kad tikt varnos dar biaurybę rudenio garbin,
O paukšteliai su dainoms ankštai pasislėpė 
Irgi be rūpesčių šaltai sapnuodami miegti.
   Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms, 
Jūs kvietkelės jaunos, jūs gi pavasario šlovė, 
Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!
Vei ką sodai mums margai žydėdami rodė, 
O ką vasara mums po tam augindama siūlė, 
Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam 
Irgi su puodais ar skauradoms virdami valgom.
O jūs žąsys, jūs niekus pliuškėdamos antys, 
Eikit, maudykitės, pakol dar atviros upės.
 Jūs gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapštot, 
Bėkit, skubinkitės ben kartą dar pasilinksmint.
Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo 
Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos;
Ne, mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.
   Tikt dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius, 
Ir baisu klausyt, kad bobos tarškina puodus. 
Gryta su Pime kampuoto titnago ieško, 
O Selmykė sau iš autų purvelį svilin. 
Bet Katrynė su Berge skauradą šiūruoja 
Ir, kad daug ugnies ben veik po katilu degtų, 
Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia. 
Jekė su Maguže džiovintą pagalį skaldo, 
O Enskys sausos malkelės atneša glėbį. 
Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą
Snausdams ir zūbus laižydams, ėdesio tyko;
Nes Astė pietums nupenėtą šutina gaidį 
Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja.
   Dočiui taip besilaižant ir didei besidžiaugiant,
Štai kvieslys puikiai rėdyts ir raits pasirodė
Ir visus svodbon ateit pas Krizą paprašė.
Svotų kožnas viens, tuojaus kepurę nuvoždams 
Ir už garbę tą didei kaip reik dėkavodams,
Krizą pagarbint ir svodbon ateit pažadėjo.
O vei vos ašma diena po tam pasirodė, 
Štai visi kaimynai svodbiškai pasirėdė. 
Steps su Merčium, kurpes sau naujas nusipirkę,
O Jons su Lauru, dailias vyžas nusipynę, 
Rėdės ir svodbon nukeliaut kuinus pažebojo.
Ypačiai iš visų Enskys savo šimelį prausė 
Ir, balnodams jį, prie šonų prisegė kilpas. 
Taip išrėdęs jau žirgelio nugarą visą, 
Tuo savo kulšis su nauju diržu surakino 
Ir ant blauzdų svodbiškus sopagus užsimovė.
Moterų pusė kapos sūnelius palydėt pasisiūlė;
Nes ir jas kvieslys į česnį buvo pakvietęs;
Todėl jos taip jau, kaip reik viešnėms, išsirėdė.
Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, 
Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė. 
Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, 
Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia. 
Kykas su nometu bei ploštė moterų rėdai, 
Bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims. 
Bobos, šiukštu jums margų vainikų norėti, 
O jūs mergos, vėl, minau, n'užsigeiskite kykų!
   Taip, kaip girdit, didis pulks visaip išsirėdęs
Irgi nešvankiai klykaudama pas Krizą nukako. 
Brizas tuo pasikloniodams pasveikino kožną 
Ir, į savo namelį viežlybai suvadinęs, 
Tuo pavitot visus brangvyno atnešė plėčką 
Ir svotus linksmus meilingai ragino surbti. 
Ale moma marčios visokių sunešė plyckų
Ir savo sukviestus svetelius taipo pamylėjo, 
Kad keli jau būriškas šūtkas prasimanė...
Ir viens valgydams pas stalą šūdą pasakė.

Oldal: Kristijonas Donelaitis METAI
GOETHE ÉS TÁRSAI VILÁGIRODALOM VILÁGTÖRTÉNET - © 2008 - 2024 - goethe-es-tarsai.hupont.hu

A HuPont.hu jelszava az, hogy itt a honlapkészítés ingyen van! Honlapkészítés Ingyen

ÁSZF | Adatvédelmi Nyilatkozat